Pereiti prie pagrindinio turinio
Public Health

Nors gydymo tikslais organų persodinimas yra naudojamas vis dažniau, organų stygius išlieka pagrindinė problema, ribojanti šios praktikos taikymą.

Dažniausiai persodinamas organas yra inkstai; jie naudojami paskutinės stadijos inkstų ligomis sergantiems pacientams. Be to, dažnai persodinamos kepenys, plaučiai ir širdis, dar gali būti persodinamos plonosios žarnos ir kasos; nuolat daugėja kitų persodinamų organų.

Po mirties galima paaukoti visus organus, o gyvi donorai gali aukoti inkstą ir dalį kepenų.

Europos Komisija teikia finansavimą veiksmams iš žmogaus gautų medžiagų srityje; finansavimas vykdomas daugiausia projektų ar bendrų veiksmų kartu su nacionalinėmis valdžios institucijomis forma. Veiksmais siekiama remti ES įsipareigojimą dėl saugos ir kokybės, tačiau jie taip pat gali būti naudingi skatinant kitus politikos prioritetus, tokius kaip geresnis iš žmogaus gautų medžiagų prieinamumas ar sveikatos sistemų, kurios remia donorystę ir pasiūlą, veiksmingumas.

Europos Komisija remia nacionalines kompetentingas institucijas, sudarydama joms palankesnes sąlygas keistis informacija, įskaitant Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) rekomendacijas, visų pirma COVID-19 krizės metu. Europos Komisija planuoja imtis tolesnių veiksmų, kad būtų toliau remiamas organų sektorius, daugiausia dviem aspektais:

  1. remti ES šalis ir laikytis direktyvoje nustatyto įpareigojimo teikti ataskaitas;
  2. remti sektorių teikiant dotacijas pagal programą „ES – sveikatos labui“ ir finansinę paramą ekspertų įstaigoms.
     
Infographic - Organs

Teisės aktai

Donorų organų persodinimo standartus apibrėžianti teisės sistema nustatyta Direktyva 2010/53/ES, kuri dar vadinama Europos donorų organų direktyva.

Direktyvoje nustatyti donorų organų kokybės ir saugos standartai. Joje nustatyti visi persodinimo etapai nuo organų donorystės, įsigijimo, ištyrimo, konservavimo iki paskirstymo.

Siekdama padėti įgyvendinti šį pagrindinį teisės aktą, Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su ES nacionalinėmis institucijomis, pasiūlė, o vėliau ir priėmė Komisijos direktyvą 2012/25/ES, kuria nustatomos informavimo procedūros, susijusios su transplantacijai skirtų žmonių organų mainais tarp ES šalių.

Kartu su Komisijos siūloma Donorų organų direktyva buvo pateiktas poveikio vertinimas. Rezoliucija 2007/2210, Tarybos išvados Nr. 15332/07 SAN dėl organų donorystės ir transplantacijos, Komisijos komunikatas COM (2007) 275 ir Konsultacijų dėl organų donorystės ir skaidrumo dokumentas, kuriais visais grindžiami galiojantys teisės aktai.

Gairės

Europos Komisija, rengdama praktines gaires, kuriomis vadovaudamiesi organų persodinimo centrai ir organus įsigyjančios organizacijos gali geriau įgyvendinti šią privalomą teisės aktų sistemą, glaudžiai bendradarbiauja su ekspertų įstaigomis, tokiomis kaip Europos Taryba (ET) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC).

Koordinavimas ir įgyvendinimas

Už ES teisės aktais nustatytų reikalavimų įgyvendinimą atsakingos kompetentingos nacionalinės institucijos. Europos Komisija reguliariai su jomis susitinka, kad palengvintų komunikaciją bei dalijimąsi geriausia patirtimi ir pasiektų bendrą sutarimą dėl direktyvų įgyvendinimo.

Kompetentingos institucijos periodiškai atlieka tyrimus, o tai Europos Komisijai padeda rengti esamos teisės aktų įgyvendinimo padėties ataskaitas.

Kartais ES kompetentingos nacionalinės institucijos priima pareiškimą su bendrais interesais susijusiu ar visiems rūpimu klausimu:

Veiksmų planas

Europos organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas ES šalims padeda sėkmingiau spręsti organų stygiaus klausimą, tobulinti transplantacijos sistemas ir gerinti transplantacijai skirtų produktų kokybę ir saugą. Juo ES šalims buvo nustatyta bendra kryptis stiprinti nacionalinę persodinimo veiklą ir grindžiami daugelis ES finansuojamų veiksmų. Veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu nuo 2009 iki 2015 m. ES šalyse persodinimo operacijų skaičius kasmet išaugdavo 4 600.